Gudručio Kertelė

„Nereikia sužmoginti šuns!“ – šį pasakymą esu girdėjusi ne kartą. Vis dėlto dažnai lieka neaišku, ką tuo norima pasakyti? Atrodo, kad žmonės jį vartoja tada, kai tiesiog turi kitokią nuomonę apie šunų auginimą ir bendravimą su jais. Norėdama geriau suprasti, ką reiškia šunų sužmoginimas ir kodėl jis laikomas problema, nusprendžiau sudalyvavau seminare „Antropomorfizmo pavojai“.

Antropomorfizmas – tai žmonių savybių, emocijų ar elgesio priskyrimas gyvūnams, daiktams ar gamtos reiškiniams. Seminare buvo iškelta daugybė pavyzdžių, kaip toks sužmoginimas gali neigiamai paveikti šuns gerovę. Vienas iš labiausiai akcentuotų atvejų – ekstremalus selektyvus veisimas. Kai kurios šunų veislės kuriamos taip, kad turėtų žmonių kūdikius primenančius bruožus: dideles akis, trumpą snukutį ar ypatingą veido išraišką. Pavyzdžiui, mopsai ar prancūzų buldogai dažnai kenčia nuo kvėpavimo problemų būtent dėl plokščio snukio, kuris atrodo patrauklus žmonėms, bet yra fiziologiškai žalingas pačiam šuniui.

Taip pat buvo aptartas netinkamas šunų laikymas ir priežiūra, kai jie paverčiami tarsi aksesuarais ar žaislais. Kai kurie žmonės vežioja sveikus šunis vežimėliuose arba aprengia juos drabužiais vien dėl estetinių priežasčių, neatsižvelgdami į tai, ar šuniui tai reikalinga. 

Kitas svarbus aspektas – klaidingas šunų emocijų interpretavimas. Šeimininkai neretai įsitikinę, kad jų šuo jaučiasi kaltas dėl padarytos „išdaigos“, pavyzdžiui, sugraužto bato ar netyčia paliktos balutės ant grindų. Tačiau tyrimai rodo, kad vadinamoji „kaltės išraiška“ tėra šuns reakcija į žmogaus toną ir kūno kalbą, o ne tikras suvokimas apie padarytą klaidą.

Buvo paliesta ir mitybos tema. Seminaro lektorius teigė, kad šunų maitinimas veganišku maistu yra pavojingas, nes prieštarauja jų biologiniams poreikiams. Tačiau vos kitą dieną Britų veterinarijos asociacija paskelbė, kad tinkamai subalansuota veganiška dieta gali būti sveika ir visavertė šunims. 

Kaip mes linkę sužmoginti šunis?

Praktikoje matau dar keletą pavyzdžių, kai šuo yra sužmoginimas ir todėl kyla nesusipratimai. Pavyzdžiui, kai tikimasi, kad šunys automatiškai supras žmonių socialines normas ir elgsis pagal jas. Žmonės nusivilia, kai jų augintiniai iš prigimties nesielgia draugiškai su nepažįstamais žmonėmis ar kitais gyvūnais, tampa neramųs žmonių spustyje ar išsigąsta trukšmingų vaikų.

Taip pat dažnas, tikisi jog šuo natūraliai žinos kas jam yra sakoma. Šuo gali išmokti reikšmes daugiau nei poros šimtų žodžių, bet jog tai jie sugebėtų reikia juos mokyti. Iš prigimties šuo nežino ką reiškia “palauk” ar “ateik čia”, tam jog šuo suprastų ko iš jų tikimasi reikia jam tai parodyti šuniui suprantamais būdais.

Dar viena dažna klaida – manyti, kad šunims patinka apkabinimai ir bučiniai. Kadangi žmonės yra primatai, toks fizinis artumas mums yra natūrali meilės išraiška. Tačiau šunims toks elgesys gali būti ne tik neįprastas, bet netgi kelti stresą. Žmonės dažnai nesupranta šunų kūno kalbos ir klaidingai interpretuoja jų reakcijas, manydami, kad gyvūnas džiaugiasi apkabinimu, nors iš tiesų jis gali jaustis nepatogiai. Todėl jei mėgstate bučiuoti ar apkabinti savo šunį supraskite jog tai darote, nes tai patinka jums!

Paskutinis pavyzdys, kurį noriu paminėti – neteisingas grobio instinkto suvokimas. Kai kurie šeimininkai stebisi, kodėl jų šuo vejasi kates ar kitus mažus gyvūnus, manydami, kad augintinis turėtų „suprasti“, jog jie yra šeimos nariai. Tačiau šuns instinktai veikia kitaip nei žmogaus samprotavimai apie draugystę tarp skirtingų rūšių. Tūlam šuniui neužtenka paaiškinti jog Micius yra šeimos narys, jog su juo reikia elgtis gražiai, nes žiūrėk šeimininkė jį myli. Dauguma šunų turi išmokti numalšinti savo medžiojimo instinktą ir susigyventi su Miciumi, bet tam reikia žmogaus pastangų.

Kada verta sužmoginti šunį?

Seminare buvo iškelta mintis, kad antropomorfizmas gali turėti ir teigiamą pusę – jis skatina užuojautą, meilę ir rūpestį gyvūnais. Jei žmonės visiškai nesutapatintų savo emocijų su gyvūnų emocijomis, ar jų gerovė vis dar būtų tokia svarbi?

Daugeliui vis dar atrodo, kad šuo yra paprasčiausias dresuojamas įrankis, kuris tiesiog turi vykdyti žmogaus komandas. Tačiau šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad šunų smegenų struktūra ir nervų sistema yra panašios į žmogaus. Jie jaučia emocijas, patiria stresą, prisiriša prie šeimininko ir netgi mokosi stebėdami kitus.

Dėl biologinio panašumo šunys dažnai naudojami ir medicininiuose tyrimuose. Nors nėra tikslių duomenų, bet spėjama, jog kasmet visame pasaulyje laboratorijose naudojama apie 92 000–99 000 bandomųjų šunų. Jie pasitelkiami farmaciniams, toksikologiniams ir medicininiams tyrimams būtent todėl, kad jų biologija yra pakankamai artima žmogaus organizmui. Jei šunys tokie panašūs į mus, ar tikrai galime juos laikyti vien instinktų valdomais padarais?

Šuo – jaučianti būtybė, verta supratimo

Šuo yra pirmasis gyvūnas, kuris apsigyveno šalia žmogaus, o mūsų tarpusavio ryšys per tūkstantmečius tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Tačiau dažnai pamirštama, kad šuo nėra vien paklusnus palydovas ar namų sargas – jis yra jaučianti būtybė, turinti savitą emocinį pasaulį. Lygiai kaip žmonės, šunys gali jaustis laimingi, išsigandę, vieniši ar net prislėgti. Todėl, nors kai kurie skeptiškai žvelgia į šunų sužmoginimą, tam tikrais atvejais priskirti jiems žmogiškas emocijas yra ne tik pagrįsta, bet ir būtina siekiant geriau suprasti jų poreikius.

Šunys patiria stresą, išgyvena džiaugsmą, prisiriša prie artimųjų ir kenčia, kai yra ignoruojami ar paliekami vieni. Pavyzdžiui, ilgam laikui paliktas šuo gali išgyventi stiprų nerimą, o nuolat besikeičianti aplinka gali kelti jam nesaugumo jausmą. Taigi, manyti, kad šuo nejaučia emocijų ar nesupranta socialinio ryšio svarbos, būtų klaidinga.

Šuns emocijos tiesiogiai veikia jo elgesį. Vienišas ar neišmokytas bendrauti su kitais šuo gali tapti baikštus, o patiriantis stresą – agresyvus ar destruktyvus. Tačiau pakankamai dėmesio, meilės ir supratimo sulaukiantis šuo tampa ne tik lojalesniu, bet ir emociniu požiūriu stabilesniu šeimos nariu.

Svarbu pripažinti, kad šunys yra socialūs gyvūnai, kuriems būtinas artimas ryšys su žmogumi. Jie trokšta būti išgirsti ir suprasti, o jų emociniai išgyvenimai nusipelno ne mažiau dėmesio nei jų fizinė sveikata. Todėl vietoj to, kad vertintume šunis vien kaip paklusnius augintinius, turėtume mokytis juos pažinti – atpažinti jų džiaugsmą, nerimą ar vienatvę, reaguoti į jų emocinius poreikius ir suteikti jiems tai, ko reikia visavertiškam gyvenimui. Šuo nėra tik gyvūnas šalia mūsų – jis yra jautri ir suvokianti būtybė, kuriai, kaip ir žmogui, reikia meilės, bendrystės ir supratimo.

Bartukas namie – tikras šilkinis šuo: visada draugiškas, paklusnus, užtenka tik žvilgtelėti į jį, ir jis jau vizgina uodegą. Atrodo, geresnio šuns nė nerasi. Deja, lauke Bartukui „išdygsta ragai“. Gamtoje, kurios apsuptyje gyvename, prabunda jo medžioklės instinktas: jis įnirtingai tempia pavadį, o paleistas skuodžia žvėrelių pėdsakais, visiškai pamiršdamas tiek savo vardą, tiek savisaugos instinktą. Pasivaikščiojimai gyvenvietėse Bartukui yra tikras iššūkis – išsigandęs jis gąsdina aplinkinius, užriaumodamas savo įspūdingu balseliu.

Kaip manote, koks specialistas galėtų padėti Bartukui? Jei patys auginate šunį ir esate susidūrę su iššūkiais, galbūt ir jūs svarstėte, o gal net kreipėtės į specialistą. Tačiau ar susimąstėte, kuo skiriasi dresuotojas, kinologas ir šuns elgesio specialistas (kartais dar vadinamas behavioristu ar psichologu)?

Kaip ir daugelyje kitų šalių, Lietuvoje dirbti su šunimis gali bet kas – ši veikla nėra reglamentuota. Šiuo metu egzistuoja tik viena organizacija, išduodanti dresuotojų sertifikatus, tačiau ji neatitinka visų norinčiųjų dirbti su šunimis standartų ir lūkesčių. Todėl nemažai specialistų gilina savo žinias užsienyje ar mokosi iš patyrusių kolegų Lietuvoje. Dėl to kartais gali būti sunku atskirti dresuotoją nuo kinologo, o kinologą – nuo elgesio specialisto.

Ko galite tikėtis iš dresuotojo?

Paprastai dresuotojai moko pagrindinių įgūdžių, reikalingų kasdieniam gyvenimui: nuo paprastų komandų, tokių kaip „sėdėk“, „gulėk“ ar „į vietą“, iki sudėtingesnių – „neimk“, „paleisk“ ar laisvo pavadėlio vedžiojimo. Dresuotojas padeda šeimininkui ir šuniui sukurti bendrą „kalbą“, kuri leidžia aiškiai ir suprantamai bendrauti.

Be individualių treniruočių, dresuotojai dažnai veda grupinius užsiėmimus – nuo šuniukų socializacijos pamokų iki triukų mokymo ar šunų sporto, pavyzdžiui, nosies darbo („nosework“). Jie taip pat dirba su šeimininkais individualiai, padėdami išgryninti konkrečius įgūdžius ir pritaikyti mokymo metodus pagal šuns poreikius.

Vis dėlto svarbu suprasti, kad dresuotojai daugiausia dirba su šunimis, kurių elgsena atitinka jų amžiaus tarpsnį ir yra normos ribose. Šuniuko laikotarpis, paauglystė ar suaugusio šuns etapas – kiekvienas turi savų iššūkių, ir dresuotojas gali padėti juos įveikti, paaiškindamas natūralius šuns elgsenos ypatumus bei parodydamas, kaip tinkamai reaguoti į kylančias problemas.

Ko galima tikėtis iš kinologo?

Kinologai domisi šunimis ne tik kaip augintiniais, bet ir kaip sudėtingomis biologinėmis bei elgesio sistemomis. Jie gali specializuotis įvairiose srityse: šunų veisime, anatomijoje, genetikoje, priežiūroje ar elgsenoje. Vieni dirba su veisliniais šunimis parodose, kiti – su tarnybiniais šunimis, sporto varžybose ar net moksliniuose elgesio tyrimuose.

Jei norite dirbti su kinologu, svarbu žinoti, kokioje srityje jis specializuojasi. Pavyzdžiui, kinologas, turintis patirties dresuojant tarnybinius šunis, ne visada bus tinkamiausias mokyti šeimos augintinį. Nors jis gali turėti daug žinių apie šunų elgseną, veisimą ar dresūrą, darbinio šuns ruošimas ir šeimos šuns ugdymas reikalauja skirtingų metodų, požiūrio ir prioritetų.

Darbinio šuns dresūra orientuota į rezultatą – šuo turi greitai, tiksliai ir patikimai atlikti specifines užduotis (pvz., ieškoti sprogmenų, sekti kvapus, dirbti su tarnybos komandomis). Tokiais atvejais paklusnumas ir efektyvumas dažnai yra svarbesni nei emocinė šuns gerovė. Tuo tarpu šeimos šuns mokymas siekia sukurti stiprų emocinį ryšį ir užtikrinti augintinio gerovę, kad jis galėtų ramiai ir be streso elgtis kasdienėse situacijose.

Be to, verta atkreipti dėmesį į kinologo taikomus metodus. Jie gali būti labai įvairūs – nuo modernių iki tradicinių. Deja, kai kurie tradiciniai būdai vis dar grindžiami paklusnumu bet kokia kaina, net jei tai reiškia šuns gerovės kompromisą.

Kada reikėtų kreiptis į šuns elgesio specialistą?

Šuns elgesio specialistai dirba su augintiniais, kurių elgesys peržengia įprastos raidos ribas. Jauni šunys dažnai būna kupini energijos ir pridaro išdaigų, tačiau jei šuo nesugeba nusiraminti namuose ar pradeda agresyviai reaguoti į aplinkinius, tai jau gali būti rimtesnių problemų ženklas. Panašiai, nors šuniukai gali baimintis naujų dalykų, nuolatinė įtampa ir išsigandęs elgesys, ypač lauke, rodo, kad šuniui reikia pagalbos.

Elgesio problemos gali pasireikšti ir pasivaikščiojimų metu. Jei šuo šiek tiek tempia pavadėlį, dažniausiai tai išsprendžiama mokymu. Tačiau jei jis, pamatęs kitą šunį ar žmogų, ima loti, urgzti ar slėptis – tai aiškus signalas, kad reikalinga specialisto intervencija.

Kaip atrodo elgesio keitimo procesas?

Dresūra dažniausiai siejama su komandų mokymu ir jų įtvirtinimu. Tačiau elgesio keitimo procese pagrindinis dėmesys skiriamas ne tik šuns veiksmams, bet ir emocijų valdymui, padedant augintiniui pereiti į stabilesnę psichinę būseną. Tai reiškia, kad dirbama su problemų priežastimis, o ne tik su jų pasekmėmis.

Elgesio specialistas pirmiausia išanalizuoja šuns elgesio problemas ir nustato galimus jų veiksnius. Tai gali apimti:

• fizinę ir psichinę sveikatą,

• miego kokybę,

• streso lygį,

• pagrindinius šuns poreikius,

• sąveiką su žmogumi,

• aplinkos veiksnius, galinčius sukelti stresą.

Kada kreiptis į šuns elgesio specialistą?

• Jei šuo rodo agresiją, baimę, per didelį jautrumą ar reaktyvumą.

• Jei kyla problemų dėl socializacijos ar pernelyg didelio susijaudinimo.

• Jei šuo nuolat loja, kaukia ar destruktyviai elgiasi, ypač kai lieka vienas.

• Jei jis bijo išeiti į lauką arba stipriai reaguoja į tam tikrus garsus, žmones ar objektus.

• Jei šuo gina resursus (pvz., maistą, žaislus, guolį) urzgdamas ar puldamas.

• Jei šuns elgesys neatitinka jo amžiaus tarpsniui būdingų normų.

• Jei lankėtės pas dresuotoją, bet nepasiekėte norimų rezultatų.

• Jei pastebite, kad šuo reaguoja į tam tikras situacijas labai nenuspėjamai arba neadekvačiai.

Jeigu pagrindinis tikslas – padėti šuniui valdyti emocijas ir sukurti pasitikėjimu grįstą ryšį, geriausia kreiptis į elgesio specialistą. Jie padės ne tik spręsti esamas problemas, bet ir formuoti ilgalaikį, harmoningą santykį su augintiniu. Taigi partukas keliauja pas elgesio specialistą, o kur keliausite jūs? 😊