Manoma, kad net prieš 30 000 metų šunys galėjo lydėti ankstyvuosius žmones, migruojančius iš Azijos į Šiaurės Ameriką. Nors mokslininkai vis dar ieško atsakymų į klausimus, prieš kiek laiko žmogus susidraugavo su šunimis ir kas pirmas ką prisijaukino – žmogus šunį ar šuo žmogų, galime drąsiai teigti, kad šuo buvo pirmasis prijaukintas gyvūnas. Jau tūkstančius metų šuo ir žmogus gyvena kartu, todėl nenuostabu, kad net ir be specialių pamokų žmonės ir šunys dažnai puikiai sutaria.

Vis dėlto keičiantis gyvenimo būdui keičiasi ir mūsų lūkesčiai savo keturkojams draugams. Anksčiau šuo dažniausiai būdavo žmogaus pagalbininkas: ganė gyvulius, medžiojo ar saugojo namus. Dabar jis vis dažniau tampa geriausiu draugu ir šeimos nariu. Žinoma, net ir tada, kai šuo atliko pagalbininko vaidmenį, jis gebėjo pavergti žmogaus širdį, tačiau šiuolaikinė aplinka, persikėlimas į miestus ir nauji požiūriai keičia mūsų suvokimą, koks turi būti šuo. Dėl to mūsų lūkesčiai šunims nuolat auga.

Nenuostabu, kad dauguma šunų dresūros metodų atsirado per pastaruosius porą šimtmečių. Vienas populiariausių metodų – pozityvioji dresūra – pradėjo populiarėti prieš maždaug 40 metų. Šį metodą išgarsino tokie specialistai, kaip Ianas Dunbaras, kurio televizijos laida „Šunys su Dunbaru“ buvo rodoma daugelyje šalių, ir Karen Pryor, kurios knyga „Nešaukite šuns“ (Don't Shoot the Dog) tapo klasikine pozityviosios dresūros biblija.

Kitas plačiai naudojamas metodas – subalansuota dresūra, kuri remiasi ne tik pozityviu skatinimu, pavyzdžiui, skanėstais, bet ir bausmėmis, tokiomis kaip staigus pavadžio timptelėjimas. Praktikoje dauguma dresuotojų taiko įvairius metodus, kuriuos išmoko iš savo mokytojų, knygų ar patirties, tačiau šie metodai ne visuomet grindžiami moksliniais tyrimais.

Nepaisant ilgamečio žmogaus ir šuns artumo, iki šiol nežinome, kurie dresūros metodai yra geriausi. Mūsų žinios apie šunų elgesį ir poreikius išlieka ribotos. Dauguma dresūros metodų pirmiausia siekia patenkinti žmogaus lūkesčius, keičiant šuns elgesį ar gyvenimo aplinkybes, todėl dažnai pamirštama, atsižvelgti ir suprasti, kas yra gerai šuniui. Tai iš dalies paaiškina, kodėl mokslas ilgą laiką nesidomėjo šunų gerove ir nesigilino į pačius šunis, jų ryšį su žmogumi, bendravimo būdus, kurie užtikrintų tiek žmogaus, tiek šuns harmoningą gyvenimą.

Vis dėlto mažais žingsniais atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, kurie padeda įvertinti turimas žinias ir gyvenimo su šunimis subtilybes. Pavyzdžiui, 1997 metais norvegų šunų elgesio specialistė Turid Rugaas išleido knygą „Kaip Susikalbėti Su Šunimis: Raminantys Ženklai“ (On Talking Terms with Dogs: Calming Signals). 2020 metais atliktas tyrimas patvirtino, kad šunys iš tiesų naudoja Turid aprašytus kūno kalbos ženklus. Taip pat vis labiau suvokiama, kad bazinė šunų fiziologija ir psichologija yra panaši į žmogaus. Todėl kritiškai atrinktos žinios apie žmogų galima padėti geriau suprasti šunis ir šių priežiūrą.

Šuns poreikių hierarchija

Šuns poreikių hierarchija yra modelis, pritaikytas iš garsiosios Abrahamo Maslow poreikių hierarchijos, skirtos žmogaus poreikiams. Šią adaptaciją 2015 metais sukūrė Linda Michaels, siekdama padėti šunų šeimininkams geriau suprasti savo augintinių poreikius ir užtikrinti jų gerovę. Šis modelis pabrėžia, kad norint sėkmingai dresuoti ir kurti harmoningą santykį su šuniu, pirmiausia reikia pasirūpinti jo pagrindiniais fiziologiniais, emociniais ir socialiniais poreikiais.

Šuns poreikių hierarchija paprastai vaizduojama kaip piramidė, kurioje kiekvienas lygis grindžia aukštesnius:

„Be pagrindinių poreikių patenkinimo, šunims yra svarbu jaustis saugiems ir mylimiems. Santykiai šunims yra tokie pat reikšmingi, kaip ir žmonėms. Todėl prieš pradedant dresūrą, mokymą ar treniruotes, kur kas svarbiau yra užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius su savo šuniu. Todėl, prieš imantis dresūros, turime įsitikinti, ar šuo yra pasirengęs mokytis.“

– Maarja Tali